Ar ilgai mus nuodys abejingumas?

Pokalbis su LVŽS frakcijos Klaipėdos miesto savivaldybės taryboje nare Ligita Girskiene

Smarvę ir taršą apie dešimtmetį kenčiantys klaipėdiečiai pagaliau išgirsti. Atkaklių klaipėdiečių dėka, pradėtas prokuratūros tyrimas dėl taršos. Tyrėjų akys krypsta link „Grigeo“. Prokuratūra įvardija, kad šis taršos šaltinis uostamiestyje veikė ne vieną dieną, o tarša buvo vykdoma tyčia: nevalytos nuotėkos keliavo į Kuršių marias.

Atrodytų, jog vienas didžiausių Lietuvos miestų šalia jūros turėtų būti švarus, patogus darbui ir gyvenimui, tačiau ima aiškėti, jog taip nėra. Viešumoje daugėja informacijos, jog Klaipėdos gyventojai nuodijasi sunkiaisiais metalais, nemaloniais kvapais, o miesto valdžia, ilgus metus ignoravusi tikrąją padėtį, nesiima veiksmų, kad taršos situacija uostamiestyje kistų iš esmės. Gyventojams imantis ieškoti jų sveikatos problemų priežasčių ir kas už tai atsakingas, aiškėja detalės su politinės korupcijos ir žmonių aukojimo vardan pragmatiškų interesų prieskoniu.

Klaipėdos taršos ir jos neigiamo poveikio sveikatai tema tampa aktuali ne tik uostamiesčiui. Ypač po gaisro Alytuje susirūpinta, kuo žmonės kvėpuoja ir ką valgo. Todėl šiandien jau ne tik klaipėdiečiai žino Ligitą Girskienę – aktyvią kovotoją, pasisakančią už tai, kad Lietuvoje būtų saugi aplinka gyventi. Apie tai, kada klaipėdiečiai galės drąsiai leisti vaikus į kiemus, pasikalbėjome su šia, nebijančia atvirai kalbėti apie miesto problemas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nare, kuri prieš kelis mėnesius pasirinko politinę jėgą, jos nuomone, pajėgiausią įgyvendinti pokyčius uostamiestyje.

– Kokias pagrindines problemas matote šiandien Klaipėdoje?

Tiesą pasakius, man labai liūdna dėl to, kad Klaipėda neturi tvirto lyderio, šeimininko, kuris turėtų aiškią miesto vystymo viziją. Miestas pilkėja ir nyksta akyse. Klaipėda tampa tikru pramoniniu miestu, į kurį žmonės atvažiuoja tik dirbti, o po darbo grįžta į savo namus rajone.

Kartais apima toks įspūdis, kad mieste kas ką nori, tas tą daro. Mano nuomone, šiuo metu čia tvyro chaosas: stringa beveik visi didesni projektai, dėl netinkamai organizuojamų procedūrų ir kontrolės, terminų nesilaikymo ir pan., miestas turi grąžinti Europos Sąjungos lėšas, Klaipėdos gatvės išardytos ir kai kuriose darbai nebevyksta dėl rangovų bankroto ar reorganizacijos. Daugelis remonto darbų atliekama skubos tvarka, kad nereikėtų grąžinti pinigų į biudžetą.

Miestiečius apėmusi neviltis dėl nesuvaldomos taršos ir smarvės. Maža to, pasirodo, kad miesto savivaldybės administracija tik šiais metais pradėjo procedūras Taršos suvaldymo planui paruošti, nors kiti miestai paraiškas finansavimui teikė jau nuo 2014 m. Uostas ir miestas nesusėda prie bendro stalo.

Niekaip neįsibėgėja daugiabučių namų modernizavimo ir kiemų infrastruktūros atnaujinimo programos. Klaipėdoje neparuošta transporto srautų suvaldymo programa, todėl miestiečiai kasryt ir po darbo gaišta spūstyse, nors Klaipėda yra tik miestelis palyginus su Vilniumi ar kitais didesniais miestais.

Toks pats chaosas tvyro ir miesto valdyme. Ilgai nepavyko suformuoti savivaldybės administracijos, o ir suformuotos administracijos darbas labai šlubuoja. Iki šiol sunkiai sekasi užmegzti dialogą tarp Klaipėdos bendruomenės ir miesto valdžios. Politikų lygmenyje taip pat nėra susikalbėjimo. Taip norėtųsi, kad politikai dirbtų vieningai, bendram tikslui – miestiečių gerovei. Liūdna, kad mūsų, kaip opozicijos Klaipėdoje, iniciatyvos dažniausiai nėra palaikomos valdančiosios daugumos – iš principo, neturint aiškių argumentų „prieš“.

– Kodėl, Jūsų nuomone, žmonės tik dabar ima daugiau sužinoti apie užterštumą Klaipėdoje?

Domiuosi miesto taršos problemomis jau nuo 2010 m. Pati gyvenu daugiabutyje pietinėje Klaipėdos miesto dalyje, kuri ribojasi su uostu, geležinkeliu, Klaipėdos LEZ bei Dumpių kaimu, kuriame yra įsikūręs Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro sąvartynas, AB „Klaipėdos vanduo“ bei UAB „Grigeo Klaipėda“ nuotekų tvarkymo įrenginiai, pavojingų atliekų tvarkymo įmonė bei biodegraduojančių atliekų kompostavimu užsiimanti įmonė „Branda“.

Vadovauju vienai didžiausių Klaipėdos miesto daugiabučių namų butų savininkų bendrijų bei asociacijai „Klaipėdos Marių bendruomenė“, todėl nuolat sulaukiu skundų dėl nemalonaus kvapo gyvenamojoje aplinkoje ir blogos oro kokybės. Manau, kad mes ir taip dešimtmetį taikstėmės su tarša, gyvenome  smarvėje, nes ji būdavo epizodiška. Tačiau pastaruosius kelerius metus gyventi tokioje aplinkoje tapo tiesiog neįmanoma, todėl ir ėmėme domėtis tuo, kas vyksta, ieškoti pagalbos. Aš tiesiog nuolat raginau bendruomenės narius netylėti. Visada kalbėjau, kad vienas mūšio lauke – ne karys. Ne kartą organizavau bendruomenės narių apsilankymus pramonės įmonėse, atliekų deginimo gamykloje, sąvartyne ir kitose vietose.

Esu iš tų žmonių, kurie nesitiki, kad kas nors ims ir išspręs visas problemas. Kadangi auginu vaikus, toje aplinkoje ir dirbu,  2010 m. ėmiau rašyti raštus įvairioms institucijoms dėl esamų problemų, fiksuoti smarvės protrūkius, domėtis kaimynų veikla. Keitėsi Vyriausybės, miesto politikai, tačiau problemos iš esmės niekas nesiėmė spręsti. Vilniuje su bendruomenės nariais visai niekas nesikalbėjo. Klaipėdos miesto meras aktyvistus kaltino politikavimu ir ne kartą pareiškė, kad mums vaidenasi. Buvo net tokių politikų, kurie drįso teigti, kad žmonės pripras prie smarvės ir taršos.

Galiu atsakingai teigti, kad tik dabartinė Vyriausybė atvėrė bendruomenių nariams duris, pasodino prie stalo, leido kalbėti ir, svarbiausia, išgirdo bendruomenių pagalbos šauksmą. Buvo sudaryta nepriklausoma darbo grupė, kuri atliko daugybę tyrimų, surinko daug informacijos ir parengė keturių aplinkosaugos reikalavimus griežtinančių, atsakomybę už taršią veiklą didinančių teisės aktų pakeitimus, kurie jau keliauja Seimo komitetų koridoriais.

Pirmieji garsūs pasisakymai taršos klausimais buvo mano inicijuoti. Laikui bėgant atsirado bendraminčių, kurie kartu iki šiol aktyviai dirba, siekdami spręsti taršos problemas mieste. Džiaugiuosi, kad bendruomenė ėmė vienytis dėl bendro tikslo. Kai esi ne vienas, tada ir institucijos reaguoja kitaip. Patyriau, kad tik vienybėje yra jėga.

Esu labai dėkinga klaipėdiečiams, kad jie nebetyli ir nesitaiksto su esama padėtimi dėl taršos mieste. Jaučiame didelį palaikymą ir iš kitų miestų bei miestelių bendruomenių, kurios susiduria su panašiomis problemomis. Manau, kad nesuvaldoma tarša tampa mūsų amžiaus rykšte, kuri atsigręžia prieš mus pačius ir labai skaudžiai baudžia už neatsakingą žmonijos veiklą.

– Ar yra žinomi tikrieji užterštumo chromu šaltiniai?

Su tuo chromu vyksta labai keisti dalykai. Neakredituota, Klaipėdos universiteto patalpose įsikūrusi privati laboratorija, kuri atliko Klaipėdos miesto savivaldybės užsakytą aplinkos monitoringą, nustatė, kad tam tikrose miesto teritorijose chromo koncentracijos viršija leistinas normas 13 kartų. Tuo metu, vos po mėnesio, tyrimą tose pačiose vietose atlikusi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro akredituota laboratorija ir nepriklausoma užsieniečių laboratorija, kurią, mano žiniomis užsakė viena iš uosto įmonių, nenustatė jokių chromo viršijimų.

Atliktų tyrimų metu abi pastarosios laboratorijos nustatė, kad chromo koncentracijos yra 10 kartų mažesnės, nei leidžia normos. Galvosūkis visiems, kurie rezultatai yra realūs ir kuriais galima tikėti? Tai užteršta Klaipėda chromu ar ne?

Šitie įvykiai sukėlė labai daug abejonių institucijomis. Aš asmeniškai norėčiau užduoti daug klausimų Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, ypač – dėl perkamų paslaugų kokybės. Negi jie neprašo konkurso dalyvių pateikti dokumentų, paliudijančių, kad šie gali užsiimti tokia veikla? Negi savivaldybė negalvoja, kad neakredituotos įmonės ar įstaigos atlikti taršos matavimai neturi jokios juridinės galios? Ir dar, kodėl miestiečiams nebuvo pristatyti ankstesnių aplinkos monitoringų duomenys, kuriuose jau matėsi visos taršos problemos mieste? Kodėl savivaldybės administracija nusprendė tiesiog nieko nedaryti?

Suprantu ir tai, kad dviejų tyrimo laboratorijų atliktų tyrimų rezultatai buvo skirtingi ir reikia galvoti apie dar vieno tyrimo iniciavimą  užsienyje, nepriklausomoje laboratorijoje, kuria pasitikėtų visos ginčo šalys. Tada turėtume aiškų atsakymą ir išsklaidytas abejones. Sieksiu, kad taip ir būtų padaryta. Turime turėti aiškų atsakymą, ar mūsų aplinka yra saugi.

– Klausimai rimti, bet ar Jus girdi miesto meras?

Klaipėdos valdžia beveik visai nesikalba su žmonėmis. Apie užterštumą – taip pat. Kai tik neabejingi klaipėdiečiai pasirodo prie miesto valdžios durų, jie yra apkaltinami politikavimu. Bet juk politika ir yra domėjimasis viešaisiais reikalais. Teko nemažai raginimų surašyti, peticiją dėl miesto bendruomenių atstovų įtraukimo į Taršos stebėsenos ir suvaldymo darbo grupės sudėtį. Tik prieš savaitę administracijos direktorius išleido naują įsakymą.

2019 m. rugsėjo  9 d. beveik 3000 miestiečių mitingo už teisę gyventi sveikoje ir švarioje aplinkoje metu pasirašė peticiją, kurios vienas iš reikalavimų buvo atlikti Klaipėdos miesto gyventojų sveikatos būklės vertinimą (monitoringą).

Šiuo metu Klaipėdoje yra atliekamas aplinkos monitoringas, renkama informacija apie taršą mieste ir bus rengiamas Taršos mažinimo planas. Aš pateikiau pasiūlymą miesto administracijai atlikti studiją, kurios metu būtų išsiaiškintas taršos poveikis klaipėdiečių sveikatai. Kol kas didelio palaikymo mano pasiūlymas nesulaukė. Tačiau nenuleidžiu rankų ir artimiausiu metu organizuosiu diskusiją šiuo klausimu.

Su Seimo nariu Dainiumi Kepeniu lankėmės Klaipėdos miesto sveikatos biure ir teiravomės apie šios įstaigos atliekamus gyventojų sveikatos monitoringus. Kaip supratome, šie monitoringai yra labai siauri ir jų metu yra vertinami vos keli gyventojų sveikatos parametrai. Kalbama apie mitybos, gyvenimo būdo ir pan. poveikį sveikatai, tačiau apie taršos įtaką neužsimenama.

– Ko žmonės labiausiai baiminasi?

Manau, kad visi mes baiminamės dėl savo, savo vaikų ir artimųjų sveikatos, norime jaustis saugūs aplinkoje, kurioje gyvename. Nereikia būti mokslininku, kad suprastum, jog tarša daro didelę žalą mūsų sveikatai.

Ypač pažeidžiami yra vaikai. Graudu buvo matyti, kad vėlyvą vakarą šeimos tiesiog buvo priverstos išvažiuoti nakvoti į sodą ar pas gimines, kur nėra to baisaus kvapo… Manau, kad niekas nenori palikti savo namų vien dėl to, kad politikai, kuriems yra patikėtas miesto valdymas bei taršos kontrolė, nesugeba suvaldyti situacijos.

Kovodami su kvapu mes bandome viską, visas įmanomas teisines priemones, suprantu, kad greičiausiai anksčiau ar vėliau ateis tas momentas, kai teks kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, sakant, kad kvapo tarša pažeidžia mūsų teises (8 Konvencijos straipsnį), nes neleidžia džiaugtis privačiu gyvenimu.

– Ar miesto tarša gali būti susijusi su vėžiniais susirgimais Klaipėdoje?

Žinoma, kad gali. Yra daugybė tyrimų. Apie tai garsiai kalbama. Teko ir man pastudijuoti statistikos duomenis ir, tiesą pasakius, jie yra labai liūdni. Dalis teršalų, sunkiųjų metalų, lakiųjų organinių junginių tiesiog kaupiasi mūsų organizmuose, vėliau sukeldami tas baisias ligas.

– Jūsų viešai išsakytose mintyse buvo pastebėjimų dėl galimos korupcijos ir ryšių, kurie dengia ir slepia problemas mieste. Ar Jūsų nuomonė išlieka tokia pati? Ar nebijote apie tai kalbėti?

Kalbėti aš jau nebijau. Man susidarė toks įspūdis, kad kai kurie aplinkosaugininkai daro viską, kad tik nereikėtų fiksuoti taršos. Pačios su kolegėmis pirštu rodėme Klaipėdos aplinkosaugininkams taršos šaltinius ir pažeidimus. Tik po nuolatinių skambučių ir vaikščiojimo buvo duoti privalomieji nurodymai pašalinti pažeidimus.

Kai aplinkosaugininkams pirštu rodai į upelyje bėgančias mėlynos spalvos nuotekas, užduodi klausimą, ką jie ruošiasi daryti ir sulauki atsakymo, jog jie nežino, ką daryti, nes neturi miesto lietaus nuotekų tinklų schemų, apima neviltis. Jau keletą metų patys dirbame sekliais. Daug pažeidimų užfiksavo būtent patys aktyvūs bendruomenės nariai. Natūralu, kad, matant tokį neveikimą, kyla visokių minčių apie procesų skaidrumą.

– Ką planuojate dėl savo bendruomenės padaryti ateityje? Matome, kad bendruomenė Jumis labai pasitiki ir tiki Jūsų darbais.

Darysiu tai, ką iki šio dariau. Esu pažadėjusi padaryti viską, kas įmanoma, kad Klaipėda nebesmirdėtų. Kvėpuosiu į nugarą institucijoms, Seimo nariams, valdininkams, kad toliau būtų peržiūrimi kiti, taršių įmonių veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Vaikščiosiu po kabinetus tol, kol bus atlikti klaipėdiečių sveikatos būklės tyrimai.

Bet man reikės bendruomenės pagalbos, nes, kaip jau sakiau, kad tik vieninga bendruomenės jėga gali atidaryti visas duris. Be bendruomenės aš ir toliau būsiu vadinama rėkiančia, politinius dividendus besikraunančia visuomenininke. Žmonių palaikymas man suteikia jėgų eiti toliau ir nenuleisti rankų, susidūrus su sunkumais, trikdžiais ir pan. Negaliu nuvilti… Žmonių valia šiais metais patekau į „Metų klaipėdiečio“ rinkimų finalą ir užėmiau antrą vietą.

– Ar davė rezultatų sprendimų paieškoms Jūsų išėjimas į gatves? Jums pavyko išvesti tūkstančius žmonių…

Vienareikšmiškai galiu teigti, kad davė. Tai nebuvo pirmas išėjimas į gatves, reikalaujant užtikrinti konstitucinę piliečių teisę į saugią ir švarią gyvenamąją aplinką. Pirmą kartą į gatves buvome išėję lygiai prieš metus. Tada susirinko apie 270 klaipėdiečių. Tiesa, net kauniečiai buvo atvykę mūsų palaikyti.

Kai šiemet rugsėjo 9 d. į mitingą susirinko daugiau nei 3000 klaipėdiečių, buvau apstulbusi ir kartu pakylėta iki dangaus. Tai nebuvo mano vienos nuopelnas. Visi bendruomenės nariai dirbo labai aktyviai. Žmonės kvietė vienytis kaimynus, draugus, artimuosius, gimines. Visa pietinė miesto dalis buvo nusėta kvietimais jungtis prie akcijos.

Manau, kad daugeliui klaipėdiečių ši akcija buvo principo reikalas, nes jei būtume nesusirinkę, vėl būtume sulaukę patyčių, kad tik kelioms moterėlėms eilinį kartą kažkas netinka. Tai, kad žmonės sugebėjo išeiti į gatvę ir ištransliuoti, jog jie daugiau nesiruošia taikstytis su neveiksnumu, man buvo geriausias atlygis už visą visuomeninei veiklai skirtą laiką. Mitingo metu beveik 3000 žmonių pasirašė peticiją, kuri buvo įteikta Klaipėdos valdžiai. Pirmosios peticijos reikalavimai buvo įvykdyti. Pagaliau buvo pateikta paraiška paramai gauti Taršos mažinimo priemonių planui parengti. Į darbo grupes buvo įtraukti bendruomenių atstovai.

– Jūs pati neseniai tapote LVŽS nare, kas Jus motyvavo?

Taip, po ilgų svarstymų priėmiau sprendimą tapti LVŽS nare. Man labai artimos šios politinės jėgos deklaruojamos vertybės. Matau, kad tikrai nuoširdžiai yra stengiamasi laužyti per 30 metų nusistovėjusią, savaime suprantamą, tvarką daugelyje sričių, kurios iki šiol ankstesnėms valdžioms buvo tabu. Tikrai nuoširdžiai yra stengiamasi atsigręžti į žmogų.

Aišku, yra padaryta ir klaidų, bet juk klaidų nedaro tik tas, kas nedirba. Gaila, kad mūsų žmonės vis dar tiki viskuo, kas rašoma verslo ir lobistų kontroliuojamoje spaudoje. Stebėtina, kaip spauda sugeba suformuoti nuomonę apie politikus. Apsispręsti padėjo ir tai, kad po LVŽS vėliava dalyvavau savivaldybių tarybų rinkimuose ir buvau išrinkta Klaipėdos tarybos nare.

Jau minėjau, kad vienintelė LVŽS Vyriausybė atvėrė duris klaipėdiečiams ir išgirdo jų pagalbos šauksmą dėl nevaldomos taršos. LVŽS žinau jau senai, nes teko padirbėti ir Seimo nario Dainiaus Kepenio padėjėja kadencijos pradžioje.

– Kaip sekasi LVŽS frakcijai Klaipėdoje, kokias problemas matote darbe miesto taryboje? Kaip galite įvertinti šiuos savo darbo metus taryboje?

Jaučiuosi stipri LVŽS frakcijos vyrų apsuptyje. Esu vienintelė moteris mūsų frakcijoje. Mūsų komanda tikrai yra labai stipri. Darbas – intensyvus. Man buvo patikėtos Kontrolės komiteto pirmininkės pareigos. Man tai – didžiulė atsakomybė. Turime daug iniciatyvų, tačiau, kadangi esame opozicijoje, dažnai mūsų idėjos nesulaukia palaikymo.

Didžiausia problema yra ta, kad 31 miesto tarybos narys vis dar nesugeba darniai dirbti komandoje. Labai daug laiko eikvojama įvairioms politinėms ambicijoms tenkinti, o ne realiam darbui. Šie metai taryboje man buvo labai intensyvūs. Daug laiko užima dalyvavimas komitetų posėdžiuose, susitikimai su gyventojais, pasitarimai frakcijoje, raštų rengimas ir pan.

– Kaip Jums sekasi derinti darbą ir šeimą? Ar šeima Jus motyvuoja siekti švaresnio, saugesnio, patogesnio miesto?

Štai ir palietėte skaudžiausią temą… Prisipažinsiu, kad laiką, kurį galėčiau skirti šeimai, dalinuosi su visuomeninėmis pareigomis. Kartais tenka atidėti pasakų skaitymą ar ilgesnius pokalbius vakarais, rečiau nuvažiuojame į renginius ir pan. dėl to, kad turiu parašyti raštą, kurio nespėjau parašyti per dieną, susitikti su žmonėmis ar išvykti.

Šią vasarą registravau gyventojų pranešimus dėl smarvės, tai visus vakarus praleisdavau prie telefono. Bet šeima mane palaiko ir esu jai be galo dėkinga. Dukrytės dalyvauja daugelyje veiklų su manimi. Jos supranta, kad tai, ką darau, yra svarbu ne man vienai. Su vyru dalinamės buities rūpesčiais. Jis mane taip pat palaiko. Kartais paerzina, kad vėl esu „žvaigždė“ pirmame laikraščio puslapyje, linksniuojama dėl kažkokio mažmožio. Kartais jam toks dėmesys nėra malonus, nes žino, kad rašoma netiesa. Manau, kad dauguma šeimų šiandien gyvena tokiu ritmu. Tikrai nesame išskirtiniai.

Mano vaikai auga šitame mieste, todėl, aišku, kad tai yra vienas iš svarbiausių motyvų nenustoti kalbėti apie taršą Klaipėdoje, priminti institucijoms, kad jos privalo spręsti problemą.

(info: www.lvzs.lt)

Rašyti komentarą