Efektyvesnei kovai su korupcija – pranešėjų apsauga

Jau šį rudenį Seimui bus pateiktas svarstyti Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas, kuriuo siekiama apsaugoti apie korupciją pranešusius asmenis. Šis prieš septynerius metus teiktas tvirtinti įstatymas nesusilaukė daugumos pritarimo, tad tikimasi, kad jį palaikys naujoji  politinė jėga.

Lietuvos policija

Pranešėjai – persekiojami

Seimo narės Agnės Bilotaitės, atstovaujančios Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų  partijai teigimu, parengti Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą buvo vienas svarbiausių jos parlamentinės veiklos tikslų dar nuo pirmosios kadencijos Seime.

Paklausta, kaip kilo mintis rengti šį projektą, A. Bilotaitė atsakė, jog Lietuva yra prisiėmusi tarptautinius įsipareigojimus pranešėjų apsaugos srityje pagal Jungtinių Tautų konvenciją prieš korupciją. Taip pat Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios nare siekia tapti Lietuva, ragina nares priimti pranešėjų apsaugos priemones tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje. Tačiau, anot jos, net pranešėjo sąvoka mūsų teisinėje sistemoje iki šiol nebuvo apibrėžta.   

Ji atskleidė, kad pagal naujausių apklausų duomenis tik 7 proc. lietuvių praneša apie pastebėtą korupcijos atvejį; Italijoje tai padaro pusė apklaustųjų, Čekijoje – kas penktas. Tik 15 proc. apklaustų lietuvių mano, kad apie korupciją būtina pranešti teisėsaugai; pavyzdžiui, Švedijoje taip manančiųjų – 69 proc. „Todėl priimti Pranešėjų apsaugos įstatymą Lietuvai labai svarbu ir kuo greičiau“, – pabrėžė pašnekovė.

Parengti Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą buvo vienas svarbiausių mano parlamentinės veiklos tikslų dar nuo pirmosios kadencijos Seime

Agnė Bilotaitė

 

A. Bilotaitė paaiškino, jog šiuo metu pranešėjus gali persekioti  darbe  ar  net  atleisti, paduoti į teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo. Tad apie galimus pažeidimus savo darbovietėje pranešantys asmenys, jeigu nėra pripažįstami liudytojais baudžiamajame procese, neturi jokių aiškių apsaugos priemonių. Pranešėjų apsaugos įstatymo pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad apie korupciją ir kitus įstatymų pažeidimus pranešusieji nesusilauktų neigiamų pasekmių iš darbdavių ir būtų apsaugoti valstybės.

Už vertingą informaciją – atlygis

Agnė Bilotaitė
Nuotrauka Olgos Posaškovos

Deja, prieš septynerius metus svarstymui pateiktas Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas nesulaukė didelio politikų palaikymo.

„Per tuos metus įvyko pokyčių visuomenėje ir dabar pranešėjai jau nebe skundikai, o pilietiški žmonės, rodantys pavyzdį kitiems“, – mano Seimo narė.

Būtent jos iniciatyva Seimo nariai grįžo prie šio įstatymo rengimo. Seimo valdyba sudarė darbo grupę, sudarytą iš įvairių institucijų atstovų, ekspertų ir Seimo narių, kuriai vadovavo A.Bilotaitė. Šį grupė gana greitai – per tris mėnesius parengė naują – išsamesnį ir platesnį įstatymo projektą. „Iniciatyvą palaikė ir Teisingumo ministerija. Tad su skirtingų institucijų atstovais pavyko suderinti svarbiausias įstatymo nuostatas ir pasiekti puikų rezultatą“, – džiaugiasi politikė.

Ar šiam įstatymui įgyvendinti reikės papildomų lėšų? „Papildomų lėšų iš biudžeto prireiks įstatyme numatytoms kompensacijoms, išmokėti atlygiui už vertingą informaciją. Tačiau pinigų tam bus galima surinkti iš sumų, kurios bus susigrąžintos atskleidus, tarkime, viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus, korupcijos atvejus, kai iš valstybės buvo bandoma pavogti dideles sumas“, – atsakė Seimo narė.

Drausminanti priemonė darbdaviams

Gal galite pagrįsti pavyzdžiais, kodėl šis įstatymas reikalingas? A. Bilotaitė priminė vieną iš garsiausių daugiau kaip prieš dešimtmetį nuskambėjusių atvejų – Krekenavos agrokoncerno buvusią darbuotoją Dalią Budrevičienę, kuri paviešinusi apie įmonėje vokeliuose mokamus atlyginimus, patyrė darbdavių didžiulį spaudimą, neteko darbo ir ilgai mynė teismų slenksčius. Be to, moteriai sušlubavo sveikata. „Nei už prarastą sveikatą, nei už patirtas bylinėjimosi išlaidas jai nekompensavo, taip pat neapsaugojo nuo persekiojimo. Jeigu jau tada būtų galiojęs Pranešėjų apsaugos įstatymas, ji būtų gavusi nemokamą teisinę pagalbą, kompensaciją už patirtas išlaidas, darbdavys nebūtų turėjęs teisės jos atleisti ar kitaip persekioti“, – kalbėjo politikė. Anot jos, valstybės paramos, apsaugos reikėtų ir šiemet apie pažeidimus Kauno tardymo izoliatoriuje pranešusiai Rasai Kazėnienei, ir apie Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre – Ignui Šalnaičiui.

Ji neabejoja, kad naujasis įstatymas padidins apie korupciją pranešančių žmonių skaičių. Jau po įstatymo projekto viešo pristatymo gavo gyventojų laiškų, kuriuose jie mini labai laukiantys šio įstatymo įsigaliojimo, kadangi pastebintys savo darbovietėje įstatymų pažeidinėjimo, korupcijos, bet nesiryžtantys pranešti, nes nesijaučia saugūs.

„Šis įstatymas turėtų veikti ir kaip prevencinė arba drausminanti priemonė darbdaviams, kurie apie jį žinodami, susilaikys nuo pažeidimų, o juos jau padariusieji neišdrįs persekioti pranešėjų“, – įsitikinusi A.Bilotaitė.

Korupcija paplitusi  tarp valdininkų

Naujojo įstatymo reikalingumu neabejoja ir prie jo rengimo prisidėjęs Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijai priklausantis Seimo narys Dainius Gaižauskas. „Jeigu norime kovoti su korupcija, paskatinti apie tai žmones pranešti, turime būtinai priimti šį įstatymą. Pranešėjams ir jų šeimai, kad jaustųsi saugūs, valstybė suteiktų apsaugą, gautų ir materialinį paskatinimą“, – pabrėžė politikas.

Dainius Gaižauskas

Į klausimą, kodėl nuo 2010-ųjų šis reikšmingas įstatymas iki šiol nebuvo priimtas, pašnekovas atsakė, jog per tuos metus valdantieji nebuvo tuo suinteresuoti, neturėjo politinės valios ir noro. „Politinė situacija pasikeitė, tad kovoje su korupcija pradėjome judėti į priekį“, – sakė D. Gaižauskas.

Beje, teisėsaugoje dirbęs Seimo narys teigia, jog korupcija giliausiai įsišaknijusi tarp valdininkų. Jo teigimu, korupcija vešėjo ir Skandinavijoje, ir kitose Europos šalyse, kol nebuvo priimtas Pranešėjų apsaugos įstatymas.

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų koordinatorius Paulius Murauskas taip pat džiaugiasi, jog politikai pagaliau nusprendė skirti dėmesio pranešėjų apsaugai. „Bet verta pažymėti, jog šiuo metu registruotas Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas yra pirminis atspirties taškas, kurį dar reikėtų taisyti. Būtina gerai apsvarstyti, ar numatant vieną savo įgaliojimais galingą instituciją – prokuratūrą – pasirenkame tinkamiausią pranešėjų apsaugos modelį“,  – pasidalijo mintimis projektų koordinatorius.

Pasak jo, mūsų šalies korupcijos žemėlapio duomenys rodo, jog pagrindinės priežastys kodėl žmonės nepraneštų apie galimus pažeidimus yra įsitikinimai, jog pažeidėjai vis tiek liks nenubausti, o pats pranešėjas dėl informacijos pateikimo patirs neigiamų pasekmių. „Būtent todėl jau svarstant įstatymo projektą reikia numatyti ir patikimumo standartą, kurį privalo atitikti pranešimus priimančios „karštosios linijos“, – atkreipė dėmesį P. Murauskas.

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus 2016 m. Pasaulinio korupcijos barometro duomenimis, kas ketvirtas Lietuvos gyventojas per pastaruosius metus yra davęs kyšį. Nors kyšininkavimo mastas kelių policijoje ir gydymo įstaigose mažėja, pagal kyšininkavimą sveikatos apsaugoje Lietuva išlieka viena labiausiai korumpuotų šalių Europos Sąjungoje.

Rašyti komentarą