Mirusiųjų „miestai“ plečiasi sparčiau nei gyvųjų

Reda Vitkutė

Pasak oficialios statistikos portalo, 2016 metais Klaipėdoje mirė 2076 klaipediečiai, o visoje Klaipėdos apskrityje – 4391. Bendras Klaipėdos kapinių plotas siekia net 84 hektarus, o tokie skaičiai verčia susimąstyti dėl laidojimo plotų mažinimo. Siūloma išeitis – palaikus kremuoti, gyventojams nėra labai priimtina.

“Frogner” kapinaitės , Norvegija                                        Redos Vitkutės nuotr.

Informacijos stoka

Klaipėdoje dėl galimybės statyti krematoriumą kovoja net dvi įmonės – UAB „Rūteda” ir UAB “Aterna”. Pastaroji yra įsikūrusi šalia Joniškės kapinių, tačiau klaipėdiečiams krematoriumo kaiminystė atrodo nepriimtina. Buvo surinkta per 1500 parašų, kad šis statinys niekuomet neatsirastų. Tuo tarpu, UAB “Rūteda” planuoja statyti krematoriumą Toleikių kaime, kuris yra dar toliau nuo miesto ir gyvenamųjų namų, tačiau ir ši idėja žmonėms atrodo netinkama. Kremavimas šiuo metu „draugiškiausias“ gamtai laidojimo būdas. Kapinės Lietuvoje yra įrengiamos jokiai kitai veiklai netinkančiuose sklypuose. Lėbartų kapinėse daugelis kapų skęsta vandenyje. Valdininkai užmerkia akis prieš šias problemas, nes laidoti kur nors juk reikia, o Klaipėdos gyventojai nepageidauja krematoriumo kaiminystės teigdami, kad šalia vietovių, kur numatoma juos statyti, yra gyvenamieji rajonai, darželiai, mokyklos. Žmonių baimė yra suprantama, nes trūksta informacijos apie krematoriumo veiklos specifiką. Šiuolaikinės technologijos leidžia įrengti krematoriumus, kurie yra visiškai netaršūs aplinkai. Kremavimo metu 850 laipsnių pagal Celsijų temperatūroje sudega kvapai, o šiuolaikinė įranga išvalo dūmus nuo kenksmingų išmetimų. Aplinkos tarša turi atlikti ES šalių reikalavimus, kuriais rūpinasi ne tik vietos apsaugos specialistai, bet ir krematoriumų įrangos gamintojų ekspertai. Jie nuolat stebi įrangos darbą, fiksuoja įrenginių parodymus, atlieka oro mėginių tyrimus. Verta pastebėti, kad Lietuvoje miestai atsiduria kapinių apsuptyj. Tai ne tik darko kraštovaizdį, bet ir smarkiai didina aplinkos ir dirvožemio užterštumą. Į žemę užkasti lakuoti karstai su geležinėmis ir kitokiomis sunkiai yrančiomis detalėmis prilygsta sąvartynui po žeme, o prie kapinių esančios upės plauna palaikų puvimo metu išsiskiriančias medžiagas, kurios teršia gruntinius vandenis. Nepaisant Lietuvos gyventojų nusistatymo prieš naujas laidojimo tradicijas, 2016 metais jau buvo kremuoti 493 klaipediečių palaikai. Tai sudaro 11 proc. mirusiųjų Klaipėdos apskrityje.

Norvegijoje 2016 metais buvo kremuoti 41% visų mirusiųjų. Švedijoje ir Danijoje kremavimas siekia net iki 82%. Anglijoje- 75%, Čekijos Respublikoje-80%, o japonai šia paslauga nudojasi 100%. Tuo tarpu Lietuvoje yra kremuojama tik 10% palaikų.

Kremuojame tik Keidainiuose

Kėdainių „Krašto žinių” kalbintas kol kas vienintelį krematoriumą Lietuvoje eksploatuojančios įmonės „K2“ direktorius Vytenis Labanauskas teigia, kad, kremavimas pasaulyje yra žinomas labai seniai. Lietuva nėra išimtis. „Mūsų šalyje yra rasta ir žinoma pora kapaviečių, kuriose būdavo deginami kūnai. Kernavė, kuri yra žinoma, kaip viena seniausių gyvenviečių, yra rasta laidojimo vietų su urnomis bei pelenais. Nors Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, palaikų kremavimas buvo vienas iš populiaresnių būdų laidoti kūnus, krematoriumas Lietuvoje atsirado paskutinis Europoje,” – sakė V. Labanauskas. Anot jo, mes dar tik žengiame pirmuosius žingsnius. Šios laidojimo tradicijos Lietuvoje dar tik kuriasi, kai tuo tarpu daugelyje Europos šalių tai yra tradicinis laidojimo būdas. „Gyventojų skaičius žemėje didėja. Ir žemė, kaip resursas, yra labai svarbi kitiems poreikiams, ne tik laidojimui. Taigi palaikų kremavimas yra racionalus būdas atsisveikinti su mirusiais. Esamų kapinių resursai mažėja, o laidojant urną žemės plotas yra stipriai taupomas. Kitas dalykas, urną galima talpinti ir į kolumbariumus, kurie užima mažiau vietos, yra paprasčiau prižiūrimi“, – sakė V. Labanauskas. Jis taip pat sako, kad atsisveikinimą arba šermenis su velioniu tampa labai populiaru daryti po kremavimo. „Rengti atsiveikinimą ne prie kūno, kaip buvo įprasta, bet prie urnos. Tai tampa kaip norma. Artimieji nori prisiminti velionį toks, koks jis buvo gyvas, o velionio prisiminimas yra visai kitaip įprasminamas,” – sakė V. Labanauskas. Atsižvelgiant į Kedainių krematoriumo direktoriaus komentarą, galima daryti prielaida, kad kremacijos poreikis jau yra augantis Lietuvoje, o ateityje gali tapti populiariausias būdas atsisveikinti su velioniais.

“Draugiškos” kapinaitės

Daugelyje pasaulio šalių ieškoma alternatyvių palaikų laidojimo būdų tam, kad būtų galima mažinti kapinių plotus ir taip apsaugoti gamtą nuo didesnės taršos. Štai švedų biologė Susanne Wiigh-Masak sukūrė naują palaikų naikinimo būdą skystu azotu. „Palaikai visiškai išdžiovinami, beveik suakmenėja, tada jie stipriai sukrečiami, kad subyrėtų“, – taip šį būdą aprašo išradėja. Biologė siūlo laidoti pelenus žemėje ir vietoje paminklo pasodinti medį. Anot S. Wiigh-Masak, žmonės turi atkartoti gamtą, tad toks būdas būtų natūraliausias ir ekologiškiausias. Pasak biologės, laidoti žmogų žemėje nėra natūralus ir tinkamas būdas, tai yra tiesiog tai, ką mes darėme tūkstančius metų, ir dėl to tai yra tapę įpročiu. S. Wiigh-Masak siūlo keisti senus įpročius, kurti naujas galimybes ir jomis naudotis taip leidžiant sau žengti į priekį. Skandinavijos šalyse, žmonės dažniausiai renkasi kremaciją taip siekdami išsaugoti šalių kraštovaizdžius, panaudojant minimalų žemės plotą paminklui pastatyti. Mirusiųjų kapinės tampa kaip gražūs parkai, kurie nesukelia nepatogumų kaimynystėje gyvenantiems gyviesiems ir neteršia gamtos bei dirožemio. Norvegijoje 2016 metais buvo kremuoti 41% visų mirusiųjų. Švedijoje ir Danijoje kremavimas siekia net iki 82%. Anglijoje- 75%, Čekijos Respublikoje-80%, o japonai šia paslauga nudojasi 100%. Tuo tarpu Lietuvoje yra kremuojama tik 10% palaikų.

O štai norvegų visuomenės krematoriumai visiškai nebaido ir dažnai stūkso miestų centre, nesukeldami jokių nepatogumų jo gyventojams. Krematoriumas, Norvegija. Redos Vitkutės nuotr.

Rašyti komentarą