Robbie Williamso „Geresnis žmogus“ popžvaigždę sėkmingai paverčia šimpanze

Straipsnio turinys

Michaelas Andoras Brodeuras, „The Washington Post“.

Straipsnio turinys

Straipsnio turinys

Straipsnio turinys

Paskutinį kartą šis apžvalgininkas buvo tikslinė rinka Robbie Williamsasne taip gerai sekėsi.

1997 m. gruodį britų pop dainininkas ir buvusi vaikinų grupės sensacija išleido savo proveržio hitą „Angels“, arba taip man sakoma. Kaip ir didžioji dalis mano kartų kohortos valstijose, aš net neįsivaizdavau, kas tas Williamsas.

Nors jo lieknas snukis ir graži išvaizda užsitarnavo jam kaitinamąją šlovę užsienyje; ir nors po daugelio metų, trukusio dubenį siurbiančio dalinio žvaigždės, jis iš naujo apibrėžė save kaip penktadalį Take That; ir nors jo solo žvaigždė dar tik pradėjo kilti su „Angels“, pradėjusia tai, kas taps viena garsiausių Didžiosios Britanijos muzikos karjerų, mano bendrabučio aukštas buvo per daug užsiėmęs Wu-Tang klanu ir „Foo Fighters“, kad tai nerūpėtų. Robbie kas?

Straipsnio turinys

Straipsnio turinys

„Geresnis žmogus“ – nuostabiai nesudėtingas režisieriaus Michaelo Gracey muzikinis biografinis filmas, kuriame pasakojama apie audringą dainininko kilimą, švenčiama jo putojantis britų popmuzikos hitų rinkinys ir suteikiamas dar vienas Williamso įsiskverbimo pasaulinių masių širdyse ir protuose projektui. Amerikos auditorija gali būti šokiruota, kaip gerai tai veikia visais frontais. Ypač turint omenyje, kad Williamsas visame pasaulyje yra perteikiamas kaip CGI šimpanzė.

Tai gali jaustis taip, lyg laidotum švino – šimpanzės dalyką. Iš pirmo žvilgsnio labai svarbu, kad Williamsas, kuris pasakoja savo istoriją, yra vizualiai tik kaip beždžionė. Tačiau užtenka vos kelių akimirkų, kol Williamsas atsilieka per jo vaikystės išbandymus devintajame dešimtmetyje Stoke-on-Trent – ​​kur jį tyčiojasi tyčiojasi, mėgo jo nykstantis Nanas (Alison Steadman) ir paliko dėmesio ištroškęs tėtis (Steve’as). Pembertonas) – kad netikėjimas pasikabintų ant kablio ir kad ši pavyzdžio forma tiktų sąskaitą neįtikėtinai tiksliai.

Straipsnio turinys

Įgarsintas ir pavaizduotas per Jonno Davieso judesio fiksavimą, ši Williamso beždžionė apraiška (sukurta Naujojoje Zelandijoje įsikūrusio Weta FX) yra stebėtinai išraiškinga ir keistai nuginkluojama. Daviesas visada jaučiasi esantis tiesiog po kailiu, o Williamsas taip pat jaučiasi Davieso vaizde. Keletą kartų Gracey verčia mus žiūrėti tiesiai į akis, kurios tikrai atrodo kaip žmogaus akys. Filmo pabaigoje susimąsčiau, ar būčiau pasipiktinęs apie Williamsą, jei jis *ne* būtų beždžionė.

Vėlgi, daugiau nei akimirksniu neramu žiūrėti į beždžionę, gręžiančią nerūpestingai iškarštas kokakolos linijas, besimėtančią ant lovos, apsuptą grupiokų, šokančią ir romantišką savo labai žmogišką būsimą sužadėtinę Nicole Appleton iš Visų Šventųjų (Raechelle Banno) arba (vėliau) šaudantį. jų užrakintame vonios kambaryje.

Straipsnio turinys

Jei beždžionės įkandimas, apie kurį Williamsas aiškiai nekalba ir jo nesuvokia niekas aplinkui, reikia suprasti taip, kaip Williamsas mato save – ir kaip dainuojantį, šokantį beprotiškos pramogos šaltinį, ir kaip žmogų, kuris stengėsi „evoliucionuoti, “, kaip jis trumpai užsimena – šurmuliuojantį, audringą paties filmo tėkmę galima suprasti taip, kaip Williamsas prisimena save. Gracey, režisavusi 2017 m. filmą „Didžiausias šou menininkas“, beveik kiekvienam perėjimui suteikia sklandžią svajonių logiką.

Tiems, kurie gerai išmano Williamso kūrybą, „Geresnis žmogus“ modifikuoja jo kūrybos gabalus į stebėtinai nuoseklų pasakojimą. Jo 2002 m. hitas „Feel“ tampa jo vaikystės susvetimėjimo himnu. 2000 m. stomperis „Rock DJ“ skatina vieną iš labiausiai akį traukiančių šokių sekų, kokias esu matęs per daugelį metų. Jo pašalinimas iš „Take That“ ir jo paskendimas nusivylime gražiai nustatytas kaip „Come Undone“, kitas 2002 m. „Escapology“ kūrinys.

Straipsnio turinys

Ir kai 2003 m. Williamsas pagaliau patenka į Knebworth sceną, kur 375 000 gerbėjų susirinko į „didžiausią muzikos įvykį Didžiosios Britanijos istorijoje“ (kaip mums ne kartą primenama), jis grįžta į savo katalogą iki 1997 m. „Let Me Entertain You“. – taip arti misijos pareiškimo, kokio tik galima tikėtis iš Williamso, čia įkvepiantis kruviną mūšio sceną tarp dainininko ir jo paties nesaugumo: ty patarlės beždžionės ant jo nugaros.

„Tu negali sukurti stebuklo“, kaip Williamsas dainuoja „Something Beautiful“ – dainoje, nuo kurios prasidėjo jo ilgas bendradarbiavimas su prodiuseriu Guy Chambersu (Tomas Budge’as). Tačiau Williamso karjeroje nėra nieko stebuklingo – jei kas, „Better Man“ atskleidžia kartais bauginantį dainininko tikslo išskirtinumą, nenutrūkstamą jo ambicijų vektorių, plačiaekranį ego mastą.

Jei čia daromi kokie nors stebuklai, jie priklauso Gracey, kuri vienu ypu sugebėjo iš naujo išrasti biografinį filmą, pasidomėti nuolatiniu kino miuziklų atgimimu ir pakelti Robbie Williamso palikimą iki tokio lygio, kuris jaučiasi visiškai pelnytas – ypač jei paklausite Robbie Williamso.

ĮVERTINIMAS: 3,5 žvaigždutės iš 4

Straipsnio turinys